Ech geri buvo laikai. Sesija..

Paskutiniu metu padaugėjo darbų, tai sunku atrasti parašyti ką nors rimto, bet už tai pagalvojau perpast'insiu keletą pamąstymų apie tuos senus laikus, kai užbėgdavai į universistetą. Ir kuomet netikėdavai užklupdavo atsiskaitymų metas gruodį...

Taigi dar neatspausdintas njuspeipyje, bet jau papblikuotas čia straipsnelis:

Jei tu esi studentas, greičiausiai paskutines tavo dienas galima apibūdinti taip: kelios valandos miego, kalnai atšviestų konspektų, suirzę grupiokai ir atmestinai pasidažiusios grupiokės. Taip tai tas metas, kai studentai bando įrodyti, kad žmogaus galimybėms nėra ribų ir per pora dienų atsiskaito viso semestro darbus. Žinoma ne visi, bet juk čia kaip ir visam gyvenime galioja tos pačios taisyklės. Išlieka tik stipriausi. Silpniausi toliau švaisto savo laiką.

Studijavimas Lietuvos universitete jau pats savaime yra laiko švaistymas. Kodėl? Nes per 4 + 2 metus, kuriuos aš praleidžiu tam, kad gaučiau magistro diplomą aš gaunu tiek mažai žinių, kurias aš realiai pritaikysiu ateityje. Žinau, kad universitetas neturi iš tavęs padaryti siauros srities specialisto / juodadarbio, bet ar tas mokslinis išprusimas, kurį man duoda universitetas atitinka šiuolaikine industrijos paklausą?

Dabar baigę universitetą mes nebebūsime mažas sraigtelis didelio mechanizmo viduje. Dabar reikia būti labai universaliu žmogumi, norint prisitaikyti dirbti kažkurioje srityje.

Bet iš tikro aš jau nusigrybavau, taigi grįžtam prie straipsnio temos Sesijos manualas.

Taip vaikučiai, žiemą būna gerai ne todėl, kad būna Kalėdos, o todėl, kad būna sesija.

Manote priešingai? Tada pabadysiu įrodyti kitaip. Visų pirma sesija yra nuostabus metas todėl, kad kada gi daugiau jei ne sausio mėnesį pasimatysi su visais savo grupiokais, kurių ne tik vardus, bet ir veidus beveik spėjai pamiršti.

Visų antra - tik per sesiją tau prašvinta protas ir pagaliau supranti, kokį dalyką tu mokeisi/turėjai mokytis visą semestrą. Supranti, jog tie dalykai, kuriuos rašei semestro atsikaitymo metu iš tikrųjų buvo nieko verti. Tik atsivertęs knygas supranti, kad rašymas iš bendro išprūsimo ir rašymas pagal išdėstytą medžiagą dažnai prasilenkia vienas su kitu.

Dar man sesija patinka todėl, jog pagaliau susipažįsti su nuostabiais dėstytojais, su kuriais pasimatyti semestro metu nevisada pasisekdavo. Viskas vyksta maždaug taip: ateini į dėstytojo kabinetą bandydamas sužinoti, ką tau reikia atsiskaityti ir ten pamatai trys profesorius. Sunkiausia užduotis yra atspėti, kuris iš jų yra būtent tau dėstantis, o tai yra pakankamai sunku nesilankius jo paskaitoj visą semestrą.

Ir visų visų paskutinis dalykas. Nuostabiausi šventimai būna tarp egzaminų, nes tada gali visiškai atsipalaiduoti ir nepergyventi dėl to, jog ryt reikės eiti į pirmą paskaitą.